1974.IV.18 (ketvirtadienis)

Antrą kartą savo gyvenime pradedu vesti dienoraštį. Pirmąjį dienoraštį vedžiau 3 mėn. Šis – antrasis. Net pats nesuprantu, kodėl jis man reikalingas. Tikriausiai todėl, kad man reikia kasdien atlikti išpažintį, o aš neturiu kam. Tad tegul aš atliksiu ją kasdien dienoraščiui. Aš norėčiau, kad šis dienoraštis taptų mano gyvenimo knyga. Jeigu jis paklius kam nors į rankas, tai gal būt kažkas nesupras mano minčių ir juoksis. Todėl aš kreipiuosi į visus – ką perskaitėte, tą ir užmirškite. Be dienoraščio aš vienišas, o dabar bus kam papasakoti savo džiaugsmus ir sielvartus. Tegul bus taip.

Taigi – balandžio 18-oji. Jau 17 dienų, kaip man 17 metų. Vakar gavau laišką iš Vito. Jaučiasi, kad jis pasidarė rimtesnis. Nejaugi mes su juo taip panašūs? Juk ir aš šiek tiek pasikeičiau. Seniau buvau linksmas ir judrus. O dabar man liūdna. Pavasaris…. To liūdesio priežastis – pavasaris ir Ji. Ji žino, kad aš kenčiu dėl jos, aš pats tai pasakiau. Regina galvoja, kad tai – susižavėjimas, kuris greitai praeina. Kada kalbėjau telefonu, ji sakė: “O tu daugiau pavaikščiok ir susirasi mergaitę”. O širdžiai neįsakysi. Kitos aš nerasiu, kol matysiu ją. Mokykloje aš sėdžiu ir žiūriu į ją, mąstau apie ją…

Ką aš šiandien veikiau? Pirma pamoka – lietuvių k. Rašėme diktantą. Parašiau vidutiniškai. Antroji – literatūra. Prasėdėjau nepajudintas. Mąsčiau apie pavasarį, gamtą ir ją. Visiškai nebenoriu dirbti. O 3 pamoka – algebra. Uždavinius padariau namie, o namų darbus nusirašiau. Tačiau jų nerinko. Uždavinius supratau.

Per pertrauką sužinojau, kad Regina nevažiuos į talką. Visas apsiniaukiau. Kodėl mes tokie abejingi vienas kitam? Negi nieko negalima padaryti? O man gera, kai ji šalia ir jos šypsena maloniai nuteikia ir sušildo. 4 pamoka – anglų k. Prieš jos pradžią sužinojau, kad bus kontrolinis. Nusiteikiau dvejetui. Simuliavau ir nieko gero neparašiau. Trejetą gausiu. Bus gerai. Fizika praėjo lengvai. Fizikorius įdomiai pasakojo, pažvengėm. Biologijos nebuvo. Ėjom namo. Parėjau, pavalgiau, pasėdėjau ir išėjau į kirpyklą (apie pusę trijų). O ten, žinoma, nukirpo kaip nori jie, o ne kaip norim mes.

3 valandą ėjau prie kelto, turėjo vežti į Smiltynę, į talką. Keltas išplaukė be manęs ir, atrodo, be mūsų klasės. Nuėjau į mokyklą – ten nieko nėra, grįžau prie kelto – irgi nėra. Supykau ir nuėjau namo. Prasėdėjau iki 6 valandos, nieko neveikiau. Svajojau. Paskui „puošiau“ šį sąsiuvinį. Štai ir viskas šiandien, ką padariau.

Reikia Vitui parašyti laišką. Nežinau, ką jam rašyti? Juk taip nuobodu čia sėdėti ir nieko neveikti. Tiesa, žadėjo parūpinti darbo iki Gegužės 1-osios. Būtų gerai. Pinigų uždirbčiau. Nors būtų kas veikti. Nu čia dar pažiūrėsim. Ką dar? Neišeina man Regina iš galvos. Aš jai žiauriai pavydžiu. Ir ......ui pavydžiu dar žiauriau. Kartais galvoju: kas ji -Regina? Kas ji per žmogus? Ne, tikriausiai aš psichas, nes man lenda į galvą visokios kvailos mintys. Bet iš tikrųjų kartais atrodo, kad ji - pasileidusi merga, tik moka slėptis. Bet būna visai priešingai. Tada man atrodo, jog ji skaisti ir neliečiama, ji – dievaitė, nužengusi nuo Olimpo. Štai kokia ji man paslaptinga! Ji neprieinama, nes aš labai mažas prieš ją moraliniu atžvilgiu. Taip tikriausiai ir yra. Ir aš esu nevertas jos. Nes kokia bloga ji bebūtų – aš blogesnis. O ji – labai gera. Kad taip sužinojus, ką ji galvoja?

Ką galvoji, Regina?