1974.V.6 (pirmadienis)

Galvojau, kad šiandien neprarasiu nuotaikos, Bet kur tau! Sugedo per pirmą pamoką. Chimička pakvietė atsakinėti. Nieko nemokėjau. Liepė po pamokų ateiti. Regina norėjo paerzinti. Išėjau iš klasės neatkreipęs dėmesio.

Toliau – lietuvių k. Sasiska norėjo surinkti medžiagą apie rašytojus. Niekas nedavė. Jinai liepė atnešti trečiadienį. Taip ir sutarėme. Aš vistiek neatnešiu.

Algebra. Gavau keturis. Nuotaika šiek tiek pakilo. Po pamokos vėl krito. Nuobodu ir tiek. Ir dar čia Regina.... Nežinau, ką ir bedaryti.

Per rusų k. gražino sąsiuvinius. Gavau trejetą. Toliau rašėme pratimus. Nieko įdomaus. Per anglų literatūrą jaučiausi visai blogai. Juk galėjau parašyti rašomąjį kaip žmogus. Bet ne – atsakiau keliais sakiniais, kaip durnas. Mokytojos gaila. Aš juk snaudžiau visą pamoką. Po pamokos pasakiau kažką pikto Reginai. Ji nusišypsojo. Suprant gi ir galvoja: „Kvailelis! Vargšas...“ Faktas.

Lauke šalta. Grįžau namo visas drebėdamas. Pavalgiau ir skaičiau chemiją. Paskui buvau mokykloje ir atsakinėjau chemiją. Gavau keturis. Pasirodo, ši diena dosni pažymiams. Grįžęs namo mokiausi eilėraščius. Tai turi išeiti man į naudą. Atmintį stiprina.

Pusę keturių išėjau į Dailės mokyklą. Ėjau pėsčiomis. Prie turgaus sutikau Laimą. Pakalbėjome, ji ruošiasi seserų vestuvėms (įtemptai). Mokykloje sutikau Klimus. Pasistatėme modelį ir piešėme. Visai nebemoku piešti. Ir kas pasidarė? Labai jau tingiu. Kaip man to atsikratyti?

Sužinojau iš Rudžio, kad ant būgnų Adolio chebroje gros Paulius. Bet juk jis visai nesigaudo! Bet... visko būna. Gal būt Paulius išmoks. Duok dieve!

Iki piešimo pabaigos neišsėdėjome. Išėjome pusę septynių. Grįžau su Rudžiu pėsčiomis. Nieko rimto nekalbėjom. Vis apie tai, kas daugiau bajerių pridirbo mokykloje. Ir tiek.

Žiūrėjau „Išvadavimą“ per teliką. Fainas filmas. Tokį reikia būtinai pažiūrėti. Nežinau kodėl, bet reikia. Tėvai išėjo į „Estradines Melodijas“. Jau vienuolika – turi greitai grįžti. Reikia baigti. Gal paimsiu pamokas. Reikia biškį pasimokinti.

O dabar, Regina – tau. Jei tu perskaitytum mano dienoraštį, tai tavo nuomonė pasikeistų iš pagrindų. Tu galvotum taip: „Skystas. Aš jį atstūmiau, o jis dar turi vilties. Skuduras“.

Arba taip:

„Keistesnis, negu maniau. Gal iš tikrųjų myli?“

Greičiausiai ateitų pirmoji nuomonė. Antroji kažkokia neįtikėtina. O tu iš tikrųjų graži. Ir aš turiu už ką tave mylėti. Nors privalau neapkęsti. Labanaktis!