1974.V.3 (penktadienis)

Jau nuo pirmadienio neėmiau dienoraščio. Manyje įvyko kažkoks tai lūžis. Jaučiausi (ir dabar jaučiuosi) lyg psichas.

Pirmadienį, IV.29 rašėmė chemijos rašomąjį. Aš nieko neparašiau. Galvojau apie Reginą. Per lietuvių kalbą atėjo Dodienė. Pyko ant mūsų, kad nėjome išlydėti Rasos. Paskui su Valentinaite išvyko jos pasitikti. Tada aš nusprendžiau dingti iš pamokų, bet visi sugalvojo eiti pasitikti Rasos. Nusiplovėm iš algebros, rusų ir anglų kalbos. Iš pradžių vaikščiojau vienas. Negaliu pamiršti Reginos šypsenos. Vėliau su visais išėjau į Mažąjį Kaimelį. Pamatėme, kaip Rasa pravažiavo su „Volga“. Nesustojo. Tada nutarėme grįžti. Ėjome visu būriu. Man labai norėjosi būti miške. Pirmieji ten pasukome aš ir Kęstas. Vėliau prisijungė Laima, Valda, Antoška, Romkis, Adolis, Artūras. Algis nuėjo su panom, bet paėjęs maždaug 100 metrų, atėjo pas mus su Regina. Nuėjome į mišką ir žaidėme visokius žaidimus. Konkrečiai – tokius, kur reikia bučiuotis. Šlykštu buvo žiūrėti į Reginą, kada ji sasalinosi su Romkiu. Kaip kurva. O gal ji trokšta būti panaši į jas? Betgi kalčiausi dėl to būsim mes, bachūrai. Ir tik mes. O manęs ji bijojo. Bijojo bučiuotis. Aš supykai ant jos žiauriai. Ir bučiuotis visai nenorėjau. Nežinau, kodėl aš toks lebeda?

Grįžau namo, pasėdėjau ir išėjau į repeticiją. Repetavome nuo keturių. Apie septintą atėjo Laima ir Regina. Aš beveik nekalbėjau. Įdomu ar ji tikrai nenori atrodyti „skaisti“ ir „šventa“. Kad tik nebūtų taip!...

Po repeticijos Adolis ir Algis nusivedė jas pas Algį. Aš atsikaliau nuo jų, vaikščiojau, sėdėjau pre Dangės ir krausčiausi iš proto. Parėjęs namo verkiau. Ilgai verkiau. Dsabar supratau, kad mama man- vienintelis žmogus, kuris mane myli ir kurį aš myliu labiausiai už viską pasaulyje.

Jau neatsimenu, ką dariau antradienį per pamokas. Tiesa, per fizinį ir muziką ruošėmė mikrofoną mitingui. O prieš tai, per pertrauką mečiau pro langą kreidą ir pataikiau į žmogų. O kai reikėjo išsiaiškinti, kas metė, bijojau prisipažinti. Aš – bailys. Tikrų tikriausias. Menininkas... Psichas...

Per mitingą žiūrėjome pro langą į kiemą. Žiūrėjau į Reginą. Juk aš turėčiau jos neapkęsti. O dabar ir vėl žiūriu. Kas su manimi darosi? Ne, aš įsimylėjęs.

Vakare parėjau namo, o tėvo nebuvo. Mama sakė, kad dingo iš darbo ir negrįžo. Negrįžo jis ir naktį. Aš vėl verkiau apsikabinęs mamą. Kokie žmonės pikti!...

Gegužės pirmoji. Atėjau į mokyklą ir galvojau, kad būsiu vienas. Paskui atėjo Romkis. Vobščem plakatą reikėjo nešti kartu su Algiu. Šalia manęs ėjo Regina Š. Ir Eglė. Flirtavome. Prie „Švyturio“ sustojome. Algis, aš ir Adolis nutarėme nueiti prie Politechnikumo kolonos. Vedė toks bachuras. Prie Jaunimo kavinės supratau, kad mūsų kolona jau pajudėjo. Staigiai grįžtu atgal ir, paėmęs plakatą, maunu į savo vietą. Spėjau... Bet Algis nespėjo. Nunešiau plakatą į ketvirtą vidurinę ir grįžau atgal. Sutikau Reginą, Valdą, Laimą ir Liolę. Praėjau pro šalį. Jos iš manęs juokėsi - matė koks aš....

Paskui sutikau Algį ir Adolį. Nuėjom pas Algį, truputį pasėdėjome. Aš išėjau... Regina... Dabar man dar sunkiau. Koks aš menkas ir niekingas!

Grįžau namo. Apie pirmą valandą grįžo tėvas. Girtas. Bandė triukšmauti, bet nieko neišėjo. Tada nuėjo gulti. Aš verkiau. Ir vėl mama. Kokia ji gera!

Paskui mes važiavome į Baltijos prospektą. Truputį baliavojome. Atvažiavo Lelka su Leonu, Šarlis su Vale. Paskui pasirodė tėvas. Kaip jis atrodė kvailai! Jis gi idiotas. Bet mes visi idiotai....

Pusę dešimtos grįžau namo. Neradau sau vietos. Paskui dar tas įvykis su bachuru. Sigį paėmė į miliciją. Negaliu susikaupti. Ir vėl Regina....

Vakar, gegužės antrą buvau mokykloje. Sutikau Adolį. O ten jis savo paną atsivedęs ir Kęstas sėdi. Su mumis buvo Paulius ir Valerka. Pasėdėjome truputį ir išėjome į parką. Ten chebros pilna ir visi rengiasi ne šokti, o muštis. Sutikom Laimą ir Valdą. Į vidų nėjau. Kai ten įėjo Paulius su Kęstu, grįžau namo. Ir vėl nežinojau kur dėtis... Širdis...

Šiandien iš namų išėjau apie 13 valandą. Nuėjau į mokyklą. Ten jie repetavo. Supratau, kad esu jiems nereikalingas. Tiesa, buvau sutikęs Valę su Gražina, tai jos kvietė ateiti į svečius. Aš pasakiau „pagalvosiu“. Vėliau į mokyklą atėjo Valerkos chebra. Grojo visai neblogai, netgi gerai. Paskui išėjau ir braidžiojau po miestą, buvau stotyje – gal Regina parvažiuos? Paskui sutikau Gintarą ir abu grįžom į mokyklą. Mėginom repetuoti. Susipykau au Adoliu ir iš ir išėjau. Vėl buvau stotyje. Valgiau ledus. Paskui sutikau Jolantą ir Laimą. Daviau dvi kapeikas. Daugiau nieko įdomaus, viskas.

Man viskas nusibodo – ir mokslas ir draugai. Aš noriu meilės ir gamtos. Niekam to nesakau, nes visi juokiasi. Tai, juokiasi ir nesupranta. Užtat aš vienas. O vienas gyvena neilgai. Taip, kad yra vilties išnykti. Būtų gerai...

Regina... Nors aš jaučiu tau kažkokią neapykantą, bet vistiek kažkur širdyje yra meilė. Ir tereikia tik tavo sutikimo, kad ji vėl augtų. Kažkas iš mūsų liks nelaimingas – arba tu, arba aš. Tikriausiai aš, nes trokštu, kad tu būtum laiminga. Jeigu tu miegi, tai miegok, o jei ne... Nežinau, gal tu mokinies chemiją, o gal dar tik grįžai iš kažkur.

Aš einu blūdyti...