1974.IV.22 (pirmadienis).
Labai jau nenorėjau keltis.
Patiko drybsoti. Atsikėliau be 20 aštuonios. Kol susisegiau kulionikus ir 8 atėjo.
Pavalgiau pusryčius, susidėjau knygas ir išėjau į mokyklą. Į chemiją pavėlavau.
Nėjau, bet taisiau klasėje suolus. Suvaržiau daug varžtų. Be to mokinaus
ištrauką mintinai (rusų k.). Antra pamoka – literatūra. Sasiska pagavo mane
nesiklausant ir parašė šaibą. Liepė tėvą atvesti. O aš jai ir sakau: „Mano
tėvas pas svetimas nevaikšto“. Klasė žvengė, o ji girdėjo, bet apsimetė
neišgirdusi. Tiesą pasakius mano padėtis iš literaržtūros – beviltiška. 4 šaibos!
3 pamoka – algebra. Šiek tiek
naudos suteikė, bet nuotaika jau kritusi iki minimumo. Truputį išmokau spręsti
uždavinius. O aplamai tei sėdėjau užsimerkęs. Taip nervai greičiau pailsi.
Per rusų kalbą Blažys truputį
pralinksmino. Bet tik truputį. Parodė nuotraukas iš ekskursijos po Maskvą. Ir
vėl nuotaika... Paklausė ištrauką. Atsakiau, bet galėjau daug geriau. Regina
truputį pasakinėjo. Šiandien ji be kasų.
Anglų literatūra. Pusę pamokos
rašome. Tai vienintelė pamoka, kurioje jaučiuosi normaliai. Klausė atsakinėti
Adolį, Romkį, Kęstą. Manęs neklausė. O juk galėjo! Man juk reikia!... Kitaip aš
iš viso nesimokysiu. Po pamokos su Adoliu susitarėme šiandien repeticijos
nedaryti. Laima klausė, o aš jai su šypsena atsakiau „Ne, nedarysime“. O ji –
„Nu ir ačiū Dievui“. Iš tikrųjų – nu ir ačiū Dievui.
Parėjau namo. Pavalgiau. Skambino
mama iš darbo. Siūlė man piešti plakatą. Reikia nupiešti gegužės pirmąjai ant
tribūno Lenimo portretą, balandį, dar ten kažką. Maždaug už 160 rublių. Gerai
būtų, bet ar sugebėsiu. Nieko doro nesutarėm.
Pusę keturių išėjau į Dailės
mokyklą. Atėjau pirmas. Po to atėjo Klimai, vėliau – Rudis. Net piešti man
nebeišeina. Per pertrauką atėjo Neringa, tai skaldėm bajerius. Po pamokos
Klimai ir Vainoraitė tempė mane į paskaitą. Aš nuėjau su Rudžiu. Kalbėjomės
apie būgnus, estradinį.
Parėjau namo, sėdėjau. Mokytis
neina. Buvau krautuvėje. Kai grįžau, paskambino Algis ir liepė ateiti į
mokyklą. Mėginau aiškintis, o jis durnas – „prikazano – podčiniaisia“. Nuėjau į
mokyklą, bet ne dėl jo. Nu būgniju, ten Ernis buvo, paskui atėjo Vytas su draugu, Kęstas, Laima ir Regina. Aš jiems
porą breikų suariau. Regina porą kartų nusišypsojo. Groti neina...
Regina... Paslaptinga tu ir aiški
kaip diena. Geriau man būtų, jei žinočiau, ką tu galvoji. Aš maniau – neturiu
artimo žmogaus, gal tu... O tu tik vilioji savo šypsena į pražūtį. Kaip aš
nekenčiu visų tavo gerbėjų! Ne, Regina, šis pavasaris neatneš man nei
džiaugsmo, nei laimės. Neatneš todėl, kadtu taip arti ir labai toli. O aš
negaliu be tavęs. Ir kodėl aš toks siplpnavalis? Aš niekinu save. Aš nevertas
tavo jausmų. Nevertas, nes mano jausmai pernelyg žemi palyginus su tavaisiais.
Tu graži, o aš – ne. Tai irgi trukdo mums suartėti. Taip, viskas prieš,...
tačiau nepaisant to, tu lisi man brangi. Labanaktis, Regina!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą